7.

„Gyvenimas vyksta taip: gimstat, mirštat, o tarp šių įvykių jums skauda pilvą. Gyventi reiškia visą laiką kęsti pilvo skausmą: penkiolikos metų jums skauda pilvą, nes esat įsimylėjusi, dvidešimt penkerių — nes nerimaujate dėl ateities, trisdešimt penkerių — nes geriat, keturiasdešimt penkerių — nes per daug dirbat, penkiasdešimt penkerių — nes jau nesat įsimylėjusi, šešiasdešimt penkerių — nes nerimaujat dėl praeities, septyniasdešimt penkerių — nes sergat išplitusiu vėžiu. O tarpuose tik paklusdavot tėvams, po to — dėstytojams, tada — vadovams, tada — vyrams, galų gale — gydytojams. Kartais jums kildavo įtarimas, kad iš jūsų tyčiojasi, bet jau per vėlu, ir vieną dieną kažkuris iš jų praneša, kad mirsit, o tada, lietui lyjant, deda jus į medinį karstą ir kiša po žeme Banjo kapinėse. Manot, kad to išvengsite? Tuo geriau jums. Kai skaitysit šiuos žodžius, aš būsiu jau mirusi. Jūs gyvensit, o aš — ne. Ar tai nesukrečia? Eisit pasivaikščiot, gersit, valgysit, dulkinsitės, jūs turėsit pasirinkimą, o aš viso to nedarysiu, būsiu kitur, vietoje, kurią pažįstu neką daugiau negu jūs, bet būsiu pažinusi, kai skaitysit šias eilutes. Mus skiria mirtis. Tai nėra liūdna, tiesiog mes esam — aš mirusi, o jūs skaitot šį laišką — skirtingose neperžengiamos sienos pusėse, tačiau galim kalbėtis. Gyventi ir girdėti su jumis kalbantį lavoną — tai praktiška, internetas.

Jūsų numylėtinis — vaiduoklis, Sofi.“

Jūs, Sofî tėvai ir tu, žiūrit vieni į kitus kaip šuo į katę — tarsi pavyktų pasikalbėti pokalbių kambaryje — jei pokalbių kambariai būtų skirti pokalbiams, seniai žinotume — dabar, kai Sofi čia nebėra, nors nepavyko ir kol ji buvo gyva. Galų gale jie ėmė lankyti tave Taraskonės suimtųjų centre, tave, Okatavą, blogą tėvą, kurį ignoruodavo šeimos susibūrimuose. Jų paakiai tiek pat ištinę, kiek pajuodę. Keturi raudoni, viltį praradę rutuliai.

— Ji išsiuntė tą žinutę elektroniniu paštu iš kažkokio viešbučio Senegale. Negaudavot iš jos žinių nuo tada...

— Nuo tada, kai išsiskyrėm? Taip. Juk nieko bloga — pabandyti.

Užsiplieski gintis. Ji buvo Senegale, kai Maronjė nusižudė... Ar jie nusišovė kartu? Ką ji ten, po velnių, su juo veikė? Šūdas, ganėtinai sunku sužinoti, kad esi comuto, o jei dar sužinai po kito mirties ir dar sėdėdamas kalėjime...

— Negali būti, netiesa, netiesa, negali būti (valandą pakaitomis kartojat šiuos žodžius, beprasmiška čia užrašinėti jūsų raudas).

Žiūri į juos, du senukus drebančiais smakrais. Vos tik išėjęs iš pokalbių kambario, apsipili ašarom prieš Air Liberté reklaminį skelbimą. Jau ne pirmą kartą žliumbi po įkalinimo dienos. Tiesą sakant, būdami tokie kietuoliai, judu su Šarliu gana dažnai verkiat. Taip, kad jis kitą dieną po atvykimo čia net bandė pasikarti. O tu dejuoji:

— Aš jos nebemylėjau, bet visada mylėsiu, nors ir nepakankamai ją mylėjau, o mylėjau visada, nemylėdamas taip, kaip reikėjo mylėti.

Dar ir dabar verki rašydamas šias eilutes.

Bergsonas apibūdino juoką taip: „Mechaniškumas, užklijuotas ant to, kas gyva“. O ašaros — priešingai: tai, kas gyva, užklijuota ant to, kas mechaniška. Tai sugedęs robotas, natūralumo užplūstas dendis, tiesos įsiveržimas pačiame apgavystės įkarštyje. Staiga nepažįstamasis dviem pirštais duria jums tiesiai į pilvą. Staiga nepažįstamoji pasiunčia jums atsisveikinimą echografijos pavidalu. Kai nusižudo nėščia moteris, turim du negyvėlius už vieno kainą, kaip skalbiamųjų miltelių reklamose. O įžūlioji Milena Farmer per radiją dainuoja: „Jei krisiu iš aukštai/Tegu kritimas būna ilgas“.